This site uses cookies.
Some of these cookies are essential to the operation of the site,
while others help to improve your experience by providing insights into how the site is being used.
For more information, please see the ProZ.com privacy policy.
This person has a SecurePRO™ card. Because this person is not a ProZ.com Plus subscriber, to view his or her SecurePRO™ card you must be a ProZ.com Business member or Plus subscriber.
Affiliations
This person is not affiliated with any business or Blue Board record at ProZ.com.
Services
Translation, Interpreting, Editing/proofreading
Expertise
Specializes in:
Anthropology
Textiles / Clothing / Fashion
Folklore
Government / Politics
Philosophy
Rates
Portfolio
Sample translations submitted: 4
Lithuanian to English: Who we are General field: Marketing Detailed field: Printing & Publishing
Source text - Lithuanian KAS MES ESAME
Kartu dirbame, augame, tobulėjame ir plečiamės jau daugiau kaip septynerius metus. Kolektyve suburti žmonės, turintys patirtį leidybos, reklamos, kūrybos, spaudos technologijų srityse. Projektuose glaudžiai bendradarbiaujame su įvairiausiais profesionalais: fotografais, viešųjų ryšių specialistais, renginių organizatoriais.
Mūsų komanda:
Vadybininkai – pasirengę atsakyti į 101 kliento klausimą ir gebantys paversti užsakymą „nežinau, ko noriu, bet reikia kažko naujo, idomaus“ realiu, klientui reikalingu produktu.
Dizaino specialistai – klientų ir vadybos bendradarbiavimo „vertėjai“ į vizualiai suprantamą kalbą – maketus. Priimantys iššūkius, ieškantys naujoviškų sprendimų.
Gamybos cechas - pirmieji išanalizuojantys dar šiltus spaudos darbus ir griežtai vertinantys savo darbo kokybę, atsakingai žiūrintys į darbų atlikimo terminus.
Vadovas – mėgstantis, kad viskas būtų aišku, kaip nuo A.. iki.. Z. Planuojantis, analizuojantis, gebantis nerealius planus paversti rezultatais.
KĄ MES GALIME
GAMINAME VISĄ, KAS TELPA Į APIBŪDINIMĄ “NUO A IKI Z”!
Jei norite turėti kokybišką produktą už bene geriausią kainą, paskambinkite ar parašykite mums ir
mes būtinai susitarsime.
Dirbame ne tik nuo 8 iki 17 val., todėl stengiamės išpildyti net ir “reikėjo vakar” ir ”mirtinai reikia ryt” užsakymus.
DARBAI IR KLIENTAI
Džiaugiamės ir esame dėkingi nuolatiniams klientams už rekomendacijas, pasitikėjimą, galimybes kartu realizuoti nematytus ir naujus projektus.
Kartu su klientais atlaikėme išbandymus rinkos augimo ir ekonominės krizės metu, todėl šiandien drąsiai galime siūlyti sprendimus tiek nedidelio kiekio, tiek dešimties ar net šimto tūkstančių vienetų prašančiam užsakovui.
Mes nesame labai dideli ar išlepę klientų dėmesio, todėl stengiamės labiau už kitus ir džiaugiamės kiekvienu, kuris kreipiasi ir užklausia mūsų teikiamų paslaugų, darbų, kokybės ir kainos. Siekiame ilgalaikės partnerystės, todėl nesistengiame parduoti savo paslaugų brangiai ir tik 1 kartą. Suprantame, kad tik investuojant į kokybę, į pasitikėjimo ir lojalumo auginimą kartu, galime pasiekti geriausių rezultatų.
Mums rūpi, kad kiekvienas mūsų klientas gautų tai, ko tikisi ir už optimalią kainą, todėl investuojame į ženklias nuolaidas.
MES PRIIMAME IŠŠŪKIUS!
PASIŪLYKITE MUMS ATLIKTI DARBĄ, KURIO DAR NEDARĖME!
SUVENYRAI
Informacija ruošiama...
KONTAKTAI
Jei įdomu pasižiūrėti kaip gyvename ir dirbame, kviečiame užsukti kvapnios arbatos. Mielai susitiksime su kiekvienu ir parodysime, ką, kaip ir kam esame padarę!
UAB „AZ spaustuvė“
Betygalos g. 2
LT-47183 Kaunas
Tel.: 8 37 263621
Tel./fax.: 8 37 263814
Mob.: 8 620 99265
www.azspaustuve.lt
El.p.: [email protected]
Skype: az_spaustuve
Translation - English WHO WE ARE
We work, grow, improve and expand together for over seven years now. The people, teamed up in the collective, have experience in fields of publishing, advertising, creative work and printing technologies. In our projects we closely collaborate with professionals of every description: photographers, public relations specialists, events’ organizers.
Our team:
• Managers – are always ready to answer 101 client’s question and able to make an order “I don’t know what I want, but I need something new and interesting” into a real product, needed by client.
• Design specialists – are the “interpreters” of communication between the client and the management into a visually understood language - paste-ups. They are accepting challenges and looking for new solutions.
• Production department – are the first to analyze fresh output off the press, they strictly assess the quality of their own work and take deadlines seriously.
• Director – likes for everything to be clear as from A to Z. He is planning, analyzing and able to make unreal plans into produce.
WHAT WE CAN
WE PRODUCE EVERYTHING THAT FITS INTO DESCRIPTION „FROM A TO Z“
If you want to get a product of good quality for probably the best price, call or write us and we will definitely arrange something for you.
Our working hours are not limited to 8 to 17, so we even try to complete orders that „had to be done yesterday“ or „have to be done tomorrow, question of life or death“.
WORKS AND CLIENTS
We are happy and grateful for our regular clients for their references, trust and opportunities to realize unseen and new projects.
Together with our clients we stood the challenges during the increase of market and economic crisis, therefore, today we can boldly offer solutions for both clients that need small amounts and tens or hundreds of thousands of units.
We are not very large or spoiled by clients‘attention, so we try harder than others and are happy for every client, who address and asks us about our services, works, quality and price. We seek long term partnership, so we are not trying to sell our services expensive just once. We understand that only by investing into quality, into growing trust and loyalty together, we can achieve best results.
We are concerned that every our client would receive everything that he expects for optimal price, so we invest in marked discounts.
WE ACCEPT CHALLENGES!
GIVE US A JOB THAT WE HAVEN‘T DONE BEFORE!
SOUVENIRS
Under construction
CONTACTS
If you are interested to see the way we live and work, we invite you to visit us for a cup of tea. We are happy to meet everyone and show what we have done, how it is done and who our clients are!
UAB „AZ spaustuvė“
Betygalos str. 2
LT-47183 Kaunas
Tel: 8 37 263621
Tel/fax: 8 37 263814
Mob: 8 620 99265
E-mail: [email protected]
Skype: az_spaustuve
Lithuanian to English: TOLERANCE, CIVILIZATION AND SIMULATION General field: Social Sciences Detailed field: Philosophy
Source text - Lithuanian TOLERANCIJA, CIVILIZACIJA IR SIMULIACIJA
Gintautas Mažeikis
Tolerancijos vardas yra populiarus, o tai reiškia, kad šiandieniniame kūrybinių industrijų viešpatijos, glamūrinio elgesio ir rodymosi bei simuliakrinio lavinimo(si) laike sukuriamos ir realizuojamos įvairiausios su pakanta susijusios civilizacinės galimybės, kur ypatingai plinta ne atviras būčiai esmingos įvairovės suvokimas, o įvairiausios „to paties“ farso formos. Tolerancija kaip farsas pasirodo arba ideologiniu pavidalu, kaip piešiami savos istorijos ir kultūros tariamai pakantūs paveikslai, kuo ypatingai pasižymi, pavyzdžiui, LDK vaizdavimas, arba kuriami pakantumo simuliacijos kodai: kaip reikia viešumoje kalbėti ar elgtis, vaizduoti, kad neįžeistum ir minimaliai išsiskirtum, arba sukuriama ištisa pakantos vaizdų industrija, iš esmės pakeičianti ir naikinanti sudėtingą kasdienį vienas kito savitumo pripažinimą.
Vaizdų gamybos katilas ištrina esmingas savybes, sunaikina įvairovę, pakeisdamas ją skirtingais paveikslėliais, skirtingomis „to paties“ kiekybėmis, tuo pačiu tariamai sukuriant toleranciją tarp vienmačių kaukių. Būties požiūriu televizijos, kūrybinių industrijų dauginama kaukių tolerancija viena kitai neturi nieko bendra su pakantumu unikaliai Kito būčiai: kvapui, kūnui, elgesiui, maitinimuisi, darbui, laiko ritmikai, šeimyniniams santykiams, vartojimo stiliui, neveiklumui, maldai, higienai ... Tačiau kaukėtas pakantumo balius pasirodo juokingai bedantis ir apgailėtinai silpnas kai reikia pasipriešinti žmogaus teisių persekiojimui, radikalios įvairovės prabudimui ir jos jėgai. Tolerancijos ideologija šiandien virto tuo, ką F. Nietzschė priskyrė XIX amžiaus religijai: silpnųjų žmonių prieglobsčiu ir nesavaimingumo priemone, ypatingų savybių praradimo, beskonybės ir globalizacijos pasiteisinimu.
Būties požiūriu tolerancijos sąvoka reiškia esinio gebėjimą išsaugoti savo esmines savybes veikiant priešiškai aplinkai. Kintant esinio ir aplinkos savybėms, kinta ir tolerancijos dydis. Kiekvienas esinys gali būti tobulinamas ir vystomas taip, kad būtų kuo labiau draugiškas aplinkai bei gebantis išsaugoti savo ypatingas savybes kintančiame pasaulyje. Toks esinio pakantumo apibūdinimas gali būti taikomas aptarti šiuolaikinių bendruomenių, visuomenių, šalių ir civilizacijų tolerancijai. Tačiau aiškinant esinio savaime ir pakantos santykį ypatingai atskleisti, kokia būties filosofija remsime savo samprotavimus ir kaip esmiškai interpretuosime pasirinktus esinius.
Kiekviena tauta, rasė, religija, ritualai, (asmens (ne)galia, jo individualus kultūrinis ir civilizacinis išsilavinimas ir pasirinkimas, naujosios unikalios skonio ir gebėjimų bendruomenės pasirodo savo esmingu turiniu ne kaip vaizdas, o kaip savęs ir savo kultūros reprodukavimo veiksmas ir jo ilgalaikė tąsa. Antropologai nurodo, kad klausimas yra ne tai, ką reikia atsakyti ar tu mėgsti kaukaziečius ar romus, ir ne tai, ar tu sutiktum šalia jų gyventi ilgą laiką, o tai, ar tavo bendruomenė ir jų bendruomenė iš tiesų sugebėsite taip kurti kasdienybės ilgalaikius santykius, kad nepradėsite vienas kito persekioti, o padėsite vienas kitam? Kitaip tariant klausiant apie toleranciją turi būti aiškiai atskirtos įvairios simuliacijos, farsai, industrinis vaizdavimas nuo būties, t.y. nuo kasdienio Kito kaip ypatingo ir besiskiriančio gyvenimo šalia manęs.
Filosofija yra sukūrusi daug hegemonines ar radikalias segregacines sistemas ir santvarkas palaikančių teorijų ir pasakojimų. Kaip pastebi K. Popperis, ištisos plejados mąstytojų bandė pagrįsti totalitarinės ar autoritarinės, fundamentalistinės ar uždaros visuomenės privalumus. Šiandien tokių pataikaujančių filosofų taip pat gausu, kaip ir prieš šimtmetį, kai užgimė šiuolaikinis komunizmas, nacionalizmas ar fašizmas. Todėl remtis jų būties samprotavimais esinio ir tolerancijos santykiui apibūdinti yra pavojinga. Ir vis dėlto socialinė-politinė, kritinė filosofija, kuri ir palaiko žmogaus teisių, tolerancijos, atvirumo, kritinio mąstymo idėjas, kuri yra šių samprotavimų pagrindinis šaltinis, siekia pateikti tam tikrus tolerantiško, o vadinasi ir kritinio mąstymo principus. Atsižvelgdami į liūdną XX amžiaus patirtį, ko gero pačią ekstremaliausią ir blogiausią Europos istorijoje, naujus kritinio, o ne manieringai pakantaus, mąstymo principus formulavo Hannah Arendt, Herbertas Marcuse, E. Frommas, T. Adorno, J. Habermas, R. Rorty, N. Chomsky ir daugelis jų bendraminčių. Jų svarbiausias principas mąstant esinio ir tolerancijos santykį būties perspektyvoje, likti kritiškiems ir atviriems ir ypatingai mąstant istorinius, tautinius, religinius, ideologinius teiginius ir industrijų dauginamus vaizdus. Juk būtent viešpataujantys pasakojimai (diskursai), praktikuojami ritualai, vietos elgesio įpročiai, istorijos ir literatūros vadovėliai, šiuolaikinės pasilinksminimų ir kūrybinės industrijos lemia tolerancijos esmės ir farso turinį. Manipuliacijos atvejais, kvietimas būti tolerantiškiems reiškia be išlygų priimti kurią nors naują valdžios programą, projektą, o ne formuoti, išreikšti ir plėtoti savo pilietines pažiūras. Tokiu atveju geriau viešas konfliktas ir probleminių santykių, pavyzdžiui, tarpetninių ilgas ir skausmingas diskutavimas, nei simuliakrinės draugystės pripažinimas. Pagal Stalino projektą` vykdant tautų perkėlimo projektą, taip pat ir žydų į Tolimuosius Rytus, buvo kalbama apie internacionalizmą ir tautų draugystę: ar tai tolerancijos pavyzdys? O diskusija pilietinio protesto ar bendruomenių kovos už savo teises metu yra reali pakantumo ir buvimo vienas šalia kito praktika.
Neabejotina, švietimas, ideologijos, tradicija, komunikaciniai veiksmai ir praktikos daro svarbią įtaką tolerancijos plėtrai, o ne tik socialinė politinė, ar politinė- ekonomine aplinka. Kitaip tariant, savaime demokratinė santvarka, jos agregatas, susijęs su valdžių pasidalijimo principu, daugiapartine sistema, rinkimais, yra nepakankama sąlyga tolerancijai plėstis. Tai įrodo daugelis istorinių pavyzdžių, kai demokratiniu būdu išrenkama fašistinė, autoritarinė, religinė fundamentalistinė valdžia ir pasirenkamas kitataučių, kitatikių, kitokių mažumų persekiojimo kelias. Todėl pats savaime demokratijos, kaip tolerancijos garanto, išaukštinimas yra iš dalies klaidingas. Demokratija lygiai taip pat gali būti autoritarizmo, rasizmo, tam tikrų totalitarizmo formų, mažumų persekiojimo prielaida. Tačiau demokratijos apribojimas siekiant didinti pasaulietinės valdžios ar tam tikrų ekspertų grupių įtaką, gerinti santykius su kaimyninėmis šalimis ar tarptautinės teisės ir tarptautinių sprendimų išaukštinimas lyginant su nacionaliniais politiniais sprendimais ir teise yra tik laikina priemonė situacijai pagerinti. Šiuo atveju tenka vadovautis Habermaso komunikacinio veiksmo teorija ir jos nuostatos, kad tik idealaus dialogo siekimas yra būdas išplėsti esmingą esinio (tautos, religinės grupės, rasės ...) pakantumą. Idealus dialogas numano tarpusavio supratimą ir vienas kito svarbiausių nuostatų, intencionalumų formavimą, kaitą, o ne tik vienas kito tylų pripažinimą. Tylinti tolerancija yra dar viena klaida. Tačiau būtent tylioji tolerancija yra labiausiai patogi viešpataujančiai hegemonijai, kuri pasirenka viešą pakantumo farsą. Kuo daugiau tolerantiškai tylinčių ir kuo labiau išvystytas viešas pakantumo vaizdavimas, tuo mažiau bendruomenės geba rodyti savo iniciatyvas, kovoti dėl savo teisių. Rusijos valdžios parodomoji tolerancija Užkaukazės respublikoms, jų autoritarinių režimų papirkinėjimas ir savosios stebinčiosios ir tylinčios daugumos formavimas yra ryškus viešo farso ir tylinčiosios pakantos pavyzdys.
Kalbant apie visuomenės raidą tolerancijos gebėjimų požiūriu ypatingai svarbu yra kritiškai ir aptarinėti tas socialinio esencializmo ar konstruktyvizmo paradigmas, kuriomis visuomenė vadovaujasi. Politinis esencializmas dažniausiai remiasi tam tikrais didžiaisiais pasakojimais arba mitais, legendomis, ideologijomis, kurios transformuoja istoriją visuomenėję viešpataujantiems sluoksniams reikalinga linkme. Politinis mitas pasakoja apie šventąsias ištakas, didžiuosius tautos gelbėtojus, istorinius priešus, atpirkimo ožius – išdavikus ir pamokas jiems bei pateikia patarimus kaip reikia elgtis su kaimynais. Esencializmas, remdamasis istorinėmis ar, mažiau, literatūrinėmis analogijomis, manant, kad kaimyninių šalių ar tautų esminės charakteristikos yra nekintamos, giliai įtakoja samprotavimus. Tokiu atveju sakoma, kad istorija mus išmokė su šiais ar kitais kaimynais kalbėtis kietai, spausti juos negailestingai. Arba istorija mus išmokė, kaip reikia elgtis su kitataučiais darbininkais. Tokių pavyzdžių daug rasime šiuolaikinėje Rusijoje, bet nemažai esencialistinių klišių ir Lietuvoje.
Kiekviena nauja politinė doktrina yra linkusi save pagrįsti daugiau esencialistiniais, nei konstruktyvistiniais teiginiais. Pavyzdžiui, naujoji Rusijos kaip Eurazijos vizija yra iš esmės esencialistinė, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės romantinės vizijos taip pat nestokoja pokalbių apie istorijos esmę, tačiau pasakojimai apie Lietuvą kaip ES narę daugiausiai yra konstruktyvistinio pobūdžio ir gal būt todėl mažiau įtikinami, tačiau labiau dialogiški ir yra atviras komunikacinis veiksmas. Todėl konstruktyvizmo, o ne esencializmo požiūris į politinės komunikacijos svarbą suteikia daugiau galimybių tolerancijai plėtoti nei esencializmas. Tačiau ir konstruktyvizmas slepia savus pavojus, kurie yra susiję su noru kuo daugiau remtis socialine inžinerija, manipuliacija, smegenų plovimu, prievartiniu ugdymu, t.y. asmenybės konstravimu. Techninis, dažniausiai ciniškas konstruktyvistinis požiūris į visuomenę labai dažnai sukuria didelį sau pasipriešinimą iš įvairiausių visuomenės sluoksnių. Tokio prievartinio konstruktyvizmo, ignoruojančio ilgalaikio dialogo ir sunkaus poreikį, nestokoja nei ES, nei jos šalys. Pokalbiais apie toleranciją tokiais atvejais valdantieji sluoksniai siekia sumažinti visuomenės spaudimą dėl pinigų švaistymo, vykdomų projektų iracionalumo, dėl karo vardan taikos, bombardavimo, dėl laisvės ...
Todėl pati savaime retorika apie toleranciją, nerodo nei esminės pakantos masto, nei jos raidos tendencijų. Šiuolaikinė ideologija labai dažnai bando sluoksniuoti toleranciją geopolitiniu, rasiniu, tautiniu, tikėjimo, kitų mažumų požiūriu ir pakantumą paverčia manipuliacijos, propagandos priemone. Kiekvieną kartą, kai tik girdžiu viešus asmenis kalbant apie toleranciją, įsitempiu: koks gi vėl naujas socialinis projektas sugalvotas, ar koks konfliktas iškilo, ar tik ne vėl rengiamasi ideologinei ar karinei ekspansijai? Daugelyje Lietuvai kaimyninių šalių, įskaitant Baltarusiją, aukščiausi šalies pareigūnai panašiai kalba apie įstatymus, demokratiją ir toleranciją, tačiau tai tik naujas geopolitinis, partinis ar net klaninis žodynas, kurio kritika šiandien yra svarbesnė nei ganėtinai tuščios, neretai glamūrinės tolerancijos idėjos populiarinimas. Šiandien aštriai kritikuoti neregimąsias lubas ir sienas skirtas tautinėms mažumoms, kitoms rasėms ir tikėjimams, biurokratinį laisvo žodžio klampinimą, pakantumo sluoksniavimą ir manipuliaciją, politinę mitologiją, vaizdų visuomenės farsą yra ne mažiau svarbu, nei skatinti pakantą ypatingam Kitumui.
Translation - English TOLERANCE, CIVILIZATION AND SIMULATION
Gintautas Mažeikis
The name of tolerance is popular, and it means that in today’s time of creative industries’ kingdom, glamorous behavior and exposure, and simulacrum (self)training there is created and realized a variety of civilizational possibilities related to tolerance, where in particular a variety of shapes of „the same“ farce, but not the open to entity understanding of substantial diversity spreads. Tolerance as farce emerges either in ideological shape, as are drawn own history‘s and culture‘s allegedly tolerant pictures, what is especially notable, for example, in depicting Grand Duchess of Lithuania, or there are created codes of simulation of tolerance: how one has to speak or act in public, depict without offending or minimally excluding, or there is created a whole industry of tolerance images, that virtually changes and destroys complex everyday recognition of one another.
An image creating cauldron deletes crucial features, destroys diversity, changing it with different pictures, different quantities of „the same“, at the same time allegedly creating tolerance among one-dimensional masks. From subsistence‘s standpoint, masks‘ tolerance for each other, that is multiplied by televisions and creative industries, has nothing in common with tolerance to unique entity of the Other: smell, body, behavior, time rhythmic, family relations, consumption style, inactivity, prayer, hygiene... However, masked tolerance ball appears to be ridiculously toothless and miserably weak when it has to make a stand against human rights persecution, wake of radical diversity and it‘s power. The ideology of tolerance today has become the same as what F. Nietzsche had attached to religion in the XIX c: sanctuary and means of inspontaneity to weak people, excuse for loss of special qualities, tastelessness and globalization.
From subsistence‘s standpoint, the concept of tolerance means entity‘s ability to preserve its fundamental qualities under the influence of hostile environment. When entity‘s and environment‘s qualities change, the extent of tolerance also changes. Every entity can be improved and developed in the way that it would be as friendly to environment as possible and able to preserve its special qualities in the ever-changing world. Such description of tolerance of entity can be applied to discuss tolerance of contemporary communities, societies, countries and civilizations. However, when explaining entity‘s per se and tolerance‘s relation to particularly reveal, to which subsistence philosophy we will refer in our reasoning and how we will substantially interpret chosen entities.
Every nation, race, religion, rituals, (individual‘s) (dis)ability, their individual cultural and civilizational education and choice, the new unique communities of taste and quality appear with their essential content not as an image, but as an act of reproduction of self and their culture and it‘s sustained follow-on. Anthropologists indicate that the question is not what you should answer if you like Caucasians or Romas, and not if you would like to live next to them for a long time, but if your community and their community will really be able to create everyday long-term relations in a way that you won‘t start to persecute one another, but will help each other? In other words, when asking about tolerance there has to be clearly separated various simulations, farces, industrial depiction from subsistence, i. e. from everyday Other as special and different life near me.
Philosophy has created many theories and narratives that support hegemonious or radical segregational systems. As K. Popper observes, there has been entire pleiades of thinkers that tried to justify advantages of totalitarian or authoritarian, fundamentalist or closed community. Today there are as many of such subservient philosophers as there were hundred years ago, when contemporary communism, nationalism or fascism was born. Therefore, to refer to them on entity‘s and tolerance‘s relation is dangerous. Nevertheless, social-political, critical philosophy, which supports ideas of human rights, tolerance, and openness, critical thinking, that is the main source of such reasoning, seeks to give certain principles of tolerant and therefore critical thinking. Considering the sad experience of the XX c., probably the most extreme and worst in Europe‘s history, new principles of critical, and not mannered tolerant, thinking were formulated by Hannah Arendt, Herbert Marcuse, E. Fromm, T. Adorno, J. Habermas, R. Rorty, N. Chomsky and many others thinking alike. Their main principle when thinking about entity‘s and tolerance‘s relation in the perspective of subsistence is to stay critical and open, and particularly when thinking about historical, national, religious, ideological statements and images multiplied by industries. After all dominant narratives (discourses), rituals practiced, local behavioral habits, history and literature textbooks, contemporary entertainment and creative industries determine the content of tolerance‘s essence and farce. In case of manipulation, invitation to be tolerant means to by no means accept some new government‘s programme, project, and not to form, express and develop their civil attitudes. In such case public conflict and long and painful discussion about problematic relations, e. g. interethnic, is better than recognition of simulacrum friendship. According to Stalin‘s project, in pursuance of people‘s relocation project, not forgetting Jew relocation to the Far East, there was speaking of people‘s friendship: is this an example of tolerance? And discussion during civil protest or communities‘ struggle for their rights is a real practice of tolerance and being close to each other.
Clearly, not only social-political or political-economic environment, influences expansion of tolerance greatly, but also education, ideologies, tradition, communicative actions and practices, and. In other words, democratic regime by itself, it‘s system related to principle of government division, multiparty system, elections, is not enough a condition for tolerance to expand. It is proven by many historical examples, when fascist, authoritarian, religious fundamentalist government were elected in democratical ways and a way of persecuting people of other nationality, religion or other minorities was chosen. Consequently, celebrating democracy for itself as a guarantee of tolerance is in a way inaccurate. Democracy can also be an assumption to persecute authoritarianism, racism, some forms of totalitarianism, and minorities. However, restriction to democracy or exaltation of international law and international decisions in order to enhance secular government‘s or certain experts’ groups‘ influence or improve relations with neighboring countries is only a temporary means to improve the situation compared to national political decisions and law. In this case, Habermas‘ theory of communicative action and it‘s attitudes, that only pursuit of the perfect dialogue is means to expand essential entity‘s (nation’s, religious groups’, race‘s...) tolerance, need to be followed. The perfect dialogue implies reciprocal understanding and formation and change of one another‘s fundamental attitude and intentions, and not only silent acceptance of each other. Silent tolerance is another mistake. However, precisely silent tolerance is the most comfortable for dominant hegemony, which chooses public farce of tolerance. The more tolerantly silent people there are and the more developed public depiction of tolerance is, the less communities are able to show their initiatives, fight for their rights. Russian government‘s demonstrative tolerance for Transcaucasia republics, bribery of their authoritarian regimes and formation of own observant and silent majority is a clear example of public farce and silent tolerance.
Speaking of development of society in the standpoint of tolerance capacities it is particularly important to critically and to discuss those paradigms of social essentialism or constructivism, which the society is following. Political essentialism most often refers to certain grand narratives or myths, legends, ideologies, which transform history in the direction that is needed for dominant circles in society. Political myth tells about a holy beginning, great savers of nation, historical enemies, and scapegoats – traitors and lessons given them and offers advice on how to treat your neighbors. Essentialism, referring to historical or, on a lesser extent, literary analogies, thinking, that fundamental characteristics of neighboring countries and nations are unchangeable, influences reasoning deeply. In such case it is said, that history has taught us to talk strict with these or other neighbors and to push them relentlessly. Or history has taught us, how to treat workers of different nationality. There are a lot of such examples in contemporary Russia, but there are also few essentialist clichés in Lithuania.
Every new political doctrine has tendency to prove itself with rather essentialist, than constructivist statements. For example, the new Russia’s as Eurasia vision is virtually essentialist, romantic visions of Grand Duchess of Lithuania also do not lack talks about essence of history, but narratives about Lithuania as a member of EU are mostly constructivist in nature and maybe because of that are less compelling, but much more dialogue like and there is open communicative action. Therefore, constructivist and not essentialist attitude to the meaning of political communication gives more chances to develop tolerance than essentialism. However, constructivism also hides its own dangers, that are related to a wish to invoke as much social engineering, manipulation, brainwash, forced education, i. e. personality construction as possible. Technical, most often cynical constructivist view to society often creates resistance towards itself from different parts of society. Nor EU, neither it‘s member countries lack such forced constructivism, ignoring the need of long-term and deep conversation. In such cases, ruling circles try to reduce society‘s pressure for wasting money, irrationality of projects underway, for war in the name of peace, bombardment, for freedom with conversations about tolerance…
Therefore, rhetoric about tolerance itself, does not show fundamental extent of tolerance, or the tendencies of its development. Contemporary ideology often tries to stratify tolerance in geopolitical, racial, national, devotional or other minorities‘ attitude and makes tolerance means of manipulation and propaganda. Whenever I hear public person speaking about tolerance, I tense: what new social project has been thought of, or what conflict has arisen, isn‘t it a preparation for ideological or military expansion? In many neighboring countries of Lithuania, including Belarus, the highest country officials talk similarly about laws, democracy and tolerance, but it is just new geopolitical, party or even clan vocabulary, of which critic today is more important than popularization of rather empty and often glamorous idea of tolerance. Today, to bitterly criticize the invisible ceiling and walls created for national minorities, other races and beliefs, bureaucratic sinking of free speech, stratification of tolerance and manipulation, political mythology, farce of image society is no less important than encouraging tolerance to that special Difference.
Lithuanian to English: Tolerance, hope and faith General field: Social Sciences Detailed field: Religion
Source text - Lithuanian Kun. Tomas Šernas. Tolerancija, viltis ir tikėjimas
Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento tekstas, skirtas Vilniuje vykusios konferencijos „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai“ sesijai „Tikėjimo laisvė tolerancijos sankryžose. Laisvos visuomenės orientyrai“.
Pradėti norėčiau oponuodamas konferencijoje nuskambėjusiai profesoriaus Jevgenijaus Dikij teiginiui, kad ypač keblu kalbėti apie toleranciją religijos srityje, nes esą kiekviena monoteistinė religija, ją rimtai traktuojant, turi savo kryptį, principus ir savo skelbimą, kurio negalima ignoruoti. Dėl šių priežasčių, konfliktinėse situacijose ieškant tolerancijos ir būtinų kompromisų, bandymai švelninti ar iš dalies keisti šiuos religinius dalykus yra sunkūs, dažnai neįmanomi. Iš to plaukia išvada, kad religinė sfera ypač nepalanki tolerancijai.
Negaliu sutikti su tokia pozicija, kuri remiasi formaliai loginiu ar net „technologiniu“ požiūriu.
Esu įsitikinęs, kad kiekvienai religijai būtini atjautos, tolerancijos ir lankstumo elementai. Rimtai išpažįstantys savo tikėjimą skirtingų religijų atstovai randa būdų vienas kitą gerbti ir rasti tinkamų susitarimų. Problemų kyla tada, kai atsiranda ekonominių ir politinių ambicijų. Tuomet interesų kovoje veiksmingai naudojamasi ir religiniais skirtumais.
Žodis „tolerancija“ dažnai sakomas įvairiomis progomis, kai norima kokiu nors atveju sukurti teigiamą įvaizdį. Tolerancija yra minima, kai mažuma nori primesti savo valią daugumai ar atvirkščiai. Kyla įvairių geranoriškumo ir tolerancijos kupinų iniciatyvų, pavyzdžiui, siūlymas į moteris pagarbiai kreiptis tik vardu, kad jokie priedėliai nerodytų moters šeiminės padėties. Panašių pavyzdžių daug, ir visi jie apeliuoja į toleranciją.
Esminis klausimas: ar tolerancija yra savaiminė vertybė, kurią reikia nuolatos priminti ir kartoti kaip magišką žodį? Gal tolerancija yra tik antrinis reiškinys, kuris gimsta iš kažko konkretaus – žmogaus dvasinių vertybių?
Todėl, kai girdime žodį „tolerancija“, siūlyčiau jį „paimti į skliaustus“ ir pasižiūrėti, ką tas žodis reiškia konkrečiame kontekste. Filosofijoje toks minties veiksmas vadinasi fenomenologine redukcija. Kiekvienu atveju reikia klausti apie pamatines vertybes. Nes joks žmogus, jokia visuomenė negali nė trupučio būti be tikėjimo ir kokios nors vilties. Vienas Biblijos veikėjas, žydas Paulius, yra parašęs labai svarbius žodžius: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė“ (Kor 13, 13).
Šiuo atveju reikia suprasti, kad gali būti visokių tikėjimų ir vilčių.
Kai sakoma: „Kur gi jūsų tolerancija?“, reikėtų klausti, kuo pašnekovas tiki, kur jo viltis. Kokia viltis, koks tikėjimas – tokia ir tolerancija. Gal žmogaus viltis yra tautoje, ekonomikoje, banko sąskaitoje, universume (visatoje), gal euro stabilume, laisvoje meilėje ar panašiai? Štai kodėl reikia disciplinuotai elgtis su tokiais žodžiais ir sąvokomis, nes nuo to priklauso ir mūsų veiksmai. Aš žinau, kokia mano viltis, koks tikėjimas. Tokia ir mano tolerancija su netolerancija. Ar jūs žinote, kokia jūsų viltis?
Tačiau norėčiau sugrįžti į šią vietą, į šį miestą ir šią šalį. Esame buvusiame žydų bendruomenės teatre, bendruomenės, kurios 90 procentų buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais. Ši konferencija vyksta Vilniuje ne atsitiktinai. Jame gyveno, dirbo, miestą kūrė įvairių tautybių, religijų žmonės, kurie turėjo savo gyvenimo viziją, ateitį.
Kiek daug tuose gyvenimuose temų gilinimuisi, apie kurias mūsų istorija dar labai nedaug šneka. Pavyzdžiui, aš, būdamas vilnietis, visai neseniai sužinojau faktą, jog Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šalia Vilniaus nedidelis vietinių lenkų karinis dalinys susikovė su vokiečių okupacine kariuomene, ir beveik visi lenkai krito mūšyje. Man neramu, kad lietuviai ir lenkai apie tai dar nešnekėjo. Manau, jog Lietuvos lenkai visa tai atsimena bei nuoširdžiai didžiuojasi šiais kariais. Man neramu, kad lietuvių visuomenė dar nežino, kaip įvertinti tokį istorinį faktą. Aš, kaip lietuvis, vilnietis, norėčiau, kad ne tik lenkai didžiuotųsi savo didvyriais, bet ir kitų tautybių vilniečiai jaustų pagarbą tiems žmonėms. Mat visada egzistuoja pavojus selektyviai vertinti istoriją, ignoruoti tam tikras temas, kurios trukdo oficialiai nuomonei ar norimam sukurti įvaizdžiui.
Aš esu Lietuvos evangelikų reformatų dvasininkas ir galiu pasakyti, kad plačioji visuomenė apie Reformaciją mūsų šalyje beveik nieko nežino. Nors reformatai, kaip religinė mažuma, Lietuvoje yra beveik nuo XVI amžiaus, tačiau mūsų istorijos vadovėliuose apie šią konfesiją, jos siūlytą sąžinės laisvę ir religinę toleranciją nešnekama. Taigi, kalbant apie reikalingą abipusę toleranciją tarp žydų ir lietuvių, reikia prisiminti, kad šis miestas, ši šalis yra sudaryta iš daugelio skirtingų grupių, kurios gana įtariai žiūri viena į kitą. Esu įsitikinęs, jog santykių gerinimas, skleidžiama tolerancija turi vykti kaip daugiašalis procesas. Jeigu labai stengsimės dėl lietuvių ir žydų santykių pagerinimo, istorinės atminties fiksavimo ir apmąstymo, o ignoruosime lietuvių-lenkų-rusų istorinės atminties aptarimą bei santykių gerinimą, tai šių pastangų rezultatas bus nedidelis.
Esame mažoje šalyje, kuri vadinasi Lietuva. Manau, kad Izraelis ir Lietuva, žydai ir lietuviai turi kai kurių bendrų bruožų. Izraelis ir Lietuva yra mažos šalys, kurios gimė ar atsikūrė per kovą ir kraują. Šiuo atveju ne tiek svarbu pralieto kraujo ar persekiojimų proporcingumas, nes abi pusės šiuo atveju rastų ką pasakyti. Psichologiškai mus vienija labai panašus „aukos kompleksas“, kurį per ilgus istorinės patirties šimtmečius įgijo mūsų tautos.
Aš manau, kad šis aukos vaidmuo yra pavojingas. Taip yra dėl kelių priežasčių. Pirmiausia nukentėjusi pusė jaučiasi aprioriškai teisi, ir tuomet sunku rasti tinkamą diskursą tarp skirtingų pusių. Antra, jausdamiesi nukentėjusia puse, žmonės dažnai pradeda sau daugiau leisti, mažai jausdami savo pačių atsakomybę kitiems. Tuo tarpu bibliniai dešimt Dievo Įsakymų yra universalūs ir realiai galioja, nesvarbu, ar žmogus tuo tiki, ar netiki. Tie Įsakymai skirti visiems – taip pat ir tiems, kurie jaučiasi teisūs bei nukentėję.
Šioje konferencijoje buvo diskutuojama dėl minties, ar kiekviename iš mūsų gali slypėti „karinis nusikaltėlis Eichmanas“, kuris buvo tvarkingas pilietis ir mylintis šeimos tėvas. Aš manau, kad kiekviename iš mūsų slypi „Eichmanas“, kuris, vedamas viliojančių didingų idėjų, gali padaryti baisių dalykų. Taip pat aš manau, jog „Eichmanas“ yra gerokai arčiau tų, kurie pabrėžtinai jaučiasi esą aukos arba noriai ir išdidžiai vaidina tokį vaidmenį. Taigi, kalbėdami apie toleranciją ir tiesos ieškojimą, visų pirma klauskime savęs apie savo viltį, tikėjimą ir meilę. Toks yra religijos ir tolerancijos santykis.
Translation - English Rev Tomas Šernas. Tolerance, hope and faith
Text by general superintendent of Evangelical reformats of Lithuania intended for conference’s “Tolerance and totalitarianism. Challenges for freedom” session “Freedom of faith in the crossroads of tolerance. Marks of free society” that happened in Vilnius.
I would like to begin by opposing to a proposition that was said by Professor Jevgenij Dikij during the conference, that it is extremely difficult to talk about tolerance in the field of religion, because supposedly every monotheistic religion, if you treat it seriously, has its own direction, principles and announcement, which you cannot ignore. For those reasons, when trying to find tolerance and necessary compromises in conflict situations, attempts to soften or partially change these religious things are difficult, often even impossible. From that comes conclusion that religious sphere is particularly unfavorable to tolerance.
I cannot agree with this position, which refers to formally logical or even “technological” point of view.
I am sure, that every religion needs elements of compassion, tolerance and flexibility. Representatives of different religions, that seriously follow their faith, find ways to respect each other and find the right agreements. Problems arise when economic and political ambitions emerge. In such case, religious differences are used effectively during interest fight.
Word “tolerance” is often said in different occasions, when it is wanted to create positive image in some case. Tolerance is mentions when the minority wants to enforce their will for the majority or the other way around. Different initiatives that are full of kindness and tolerance arise, for example, offer to respectfully address women only by their name, in order not to show their marital status by any appendages. There are a lot of similar examples and they all appeal to tolerance.
The fundamental question is if tolerance is an unconscious value, that needs to be constantly reminded about and repeated as a magical word? Maybe tolerance is just a secondary phenomenon, that is born from something specific – person’s spiritual values?
Therefore, when we hear word “tolerance”, I suggest to “put it in brackets” and look at what this word means in a particular context. In philosophy such action of thought is called phenomenological reduction. In every case it is needed to ask about underlying values. Because no person, no society cannot stay without faith and some sort of hope. One Biblical character, Jew Paul, has written very important words: “And now these three remain: faith, hope and love. But the greatest of these is love“ (Cor 13, 13).
In this case it has to be understood, that there can be many sorts of faiths and hopes.
When it is said: “Where is your tolerance?”, it should be asked what your companion believes in, where is his hope. Tolerance comes according to one’s hope and faith. Maybe person’s hope is in nation, economics, bank account, universe (cosmos), maybe in the stability of Euro, free love or alike? That’s why you have to act in discipline with such words and concepts, because our actions depend on it. I know what my hop is like, what my faith is like. My tolerance and intolerance are such too. Do you know what your hope is like?
But I would like to come back to this place, this city and this country. We are in a former Jewish community theatre, community, of which 90 percent was destroyed during the years of the Second World War. This conference is happening in Vilnius by no coincidence. People of many nationalities, religions lived, worked here and created this city, people who had their life vision, future.
In these lives there are so many themes to go into, that our history is not yet speaking about. For example, I am from Vilnius and only recently I found out the fact that in the end of the Second World War a small Pavyzdžiui, aš, būdamas vilnietis, visai neseniai sužinojau faktą, jog Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šalia Vilniaus nedidelis vietinių lenkų karinis dalinys susikovė su vokiečių okupacine kariuomene, ir beveik visi lenkai krito mūšyje. Man neramu, kad lietuviai ir lenkai apie tai dar nešnekėjo. Manau, jog Lietuvos lenkai visa tai atsimena bei nuoširdžiai didžiuojasi šiais kariais. Man neramu, kad lietuvių visuomenė dar nežino, kaip įvertinti tokį istorinį faktą. Aš, kaip lietuvis, vilnietis, norėčiau, kad ne tik lenkai didžiuotųsi savo didvyriais, bet ir kitų tautybių vilniečiai jaustų pagarbą tiems žmonėms. Mat visada egzistuoja pavojus selektyviai vertinti istoriją, ignoruoti tam tikras temas, kurios trukdo oficialiai nuomonei ar norimam sukurti įvaizdžiui.
Lithuanian to English: How do Jews feel in Lithuania today? General field: Social Sciences Detailed field: Anthropology
Source text - Lithuanian Simonas Gurevičius. Kaip žydai šiandien jaučiasi Lietuvoje?
Judaizmas moko, jog blogis kiekviename iš mūsų atsinaujina kasdien, o gėrio turime tiek, kiek sugebame sukaupti. Kadangi vakar nugalėtas blogis šiandien vėl gali atsinaujinti, žmogus turi būti pasiruošęs jį sutikti. Todėl svarbu pripažinti ir prisiminti blogio proveržius, jog galėtume jiems atsispirti. Skausmą atsimename ne tam, kad patys nenukentėtume dar sykį, bet ir tam, kad nuo to paties nenukentėtų kitas.
Tad, kalbėdami apie dabartį, neišvengiamai turime atsiremti į praeitį, lygiai kaip, kalbėdami apie praeitį, turime įsisąmoninti dabarties perspektyvą, iš kurios kalbame. Tikrai nenoriu, jog mano žodžiai skambėtų kaip kaltinimas kam nors. Tačiau norėčiau būti išgirstas ir suprastas. Būti žydu šių dienų Lietuvoje – tai gyventi valstybėje, kurioje įvyko katastrofa, nusinešusi daugybės žmonių gyvybes. Esame dalis šeimos, kurioje iš dešimties žmonių ir tik per stebuklą teliko gyvas tik vienas. Tai gyventi netekties akivaizdoje.
Tikrai nevalia šiandien susitelkti vien tik į kaltininkus, tačiau tik tiesa gali mums padėti priimti tą tikrovę, kurioje esame.
Esu įsitikinęs, kad, kalbant apie istoriją, ypač apie skaudžius jos puslapius, labai svarbu vengti politikavimo. Tikrąja tolerancijos ugdymo ir atminties gydymo vieta turėtų būti ne politinio atspalvio turinčios konferencijos, bet mokyklos suolas ir istorinės tiesos bei atvirumo kupina moksleivio knyga. Būtent mokykloje vaikai turi turėti galimybę pažinti istorijos tiesą, mokytis priimti įvairovę, suprasdami ne tik Holokausto tragediją, bet ir įvairialypį žydų gyvenimą Lietuvoje jau beveik 700 metų.
Deja, bet šiandien tenka pripažinti, kad mokyklų vadovėliuose nepakankamai informacijos apie žydų gyvenimą Lietuvoje. Kalbame apie šalį ištikusią tragediją karo metais, tačiau paklauskime savęs ir to, ką bendrai žinome apie žydus, jų tradicijas, kiek mokyklų, gatvių Lietuvoje pavadintos vardais tų, kurie aukodami viską, kas jiems brangiausia, gelbėjo žydus? Deja, bet daug lengviau atrasti šiandien gatves ir mokyklas, pavadintas prieštaringai vertintų asmenų vardais, net ir tų, kurie prisidėjo prie getų kūrimo, pakėlė ginklą prieš nekaltą.
Kartais sakoma, kad mes, Lietuvos žydai, nesuprantame lietuvių tautos skausmo. Tikrai negaliu su tuo sutikti. Man tikrai vienodai skauda širdį dėl kiekvieno nukankinto ar skriaudą patyrusio žmogaus, kokios tautybės jis bebūtų. Skauda už kiekvieną Sibiro kankinį, Panerių duobėje likusį kūdikį ar nuo priešo kulkos kritusį kareivį. Tačiau skauda taip pat ir tada, kai matau, kaip manipuliuojama istorija ir bėgama nuo tiesos. Istorija nėra knyga, iš kurios galima išplėšti tam tikrus puslapius. Visi bandymai tai daryti tampa naujais istorijos puslapiais. Deja, paprastai nelabai maloniais.
Galiu drąsiai sakyti, kad mes, Lietuvos žydai, mylime Lietuvą. Tačiau mylėti – nereiškia viską matyti tik rožinėmis spalvomis ir nepastebėti blogio, su kuriuo taip pat tenka susidurti. Tikrai negaliu tylėti, kai žmogus, pabėgęs iš geto, ir kovojęs su naciais, pavadinamas sovietiniu kolaborantu? Negaliu tylėti ir tada, kai pamirštamas juodžiausiomis istorijos akimirkomis nepažįstamajam ranką ištiesęs žmogus arba kai tautybė tampa nusikaltimo prezumpcija. Tai jau ne istorinė tiesa, bet bandymas politikuoti.
Šiandien svarbu ne tik kalbėti, bet ir atverti vieni kitiems širdis. Izraelio Prezidentas Simonas Peresas, paklaustas, ar bus kada nors meilė tarp izraeliečių ir palestiniečių, atsakė: nežinau, kaip dėl meilės, tačiau žinau, kad pirmiausia mes turime išmokti vienas kitą gerbti, tiesa nušviesti savo istoriją ir tiesiog gyventi taikoje, nes be to niekada nebus meilės. Šie žodžiai tinka ir mums.
Šiandien mes, Lietuvos žydai, galime laisvai tikėti, švęsti religines šventes, kalbėti jidiš. Įstatymai mūsų nevaržo, galime laisvai reikšti savo žydiškumą. Tačiau įstatymo raidė dar nereiškia visuomenės brandos. Vaikščiodami po miestą su kipa ant galvos, sulaukiame neigiamų replikų, kreivų žvilgsnių ir įžeidimų. Įstatyme ir europietiškose vertybėse įtvirtintos tolerancijos pozicijos, kurias esame iškovoję, deja, nėra tvirtos šiuolaikinėje mūsų visuomenėje.
Lietuva yra laisva šalis ir mes, žydai, galime čia gyventi laisvą gyvenimą. Tačiau norime, kad mus suprastų, kaip skaudu matyti ant mašinos nupieštą svastiką, kaip kraupu, jog vis pasitaiko, kad, reaguojant į Chanukos žvakę lange, vis dar neretai sviedžiamas į langą akmuo, o prie sinagogos paliekama kiaulės galva. Keista, kai esame kviečiami į diskusijas apie Lietuvos žmones tik tam, kad pasakyti nuomonę iš šalies. Nejaugi per šimtmečius vis dar netapome savais?
Svarbu į istoriją žiūrėti atviromis akimis ir ieškoti joje tai, kas mus jungia. Tas, kuris ieškos pagrindo nesutarimams, visada atras tam pretekstą istorijoje. Tačiau tai destrukcijos, o ne kūrybos kelias. Lygiai kaip destrukcijos kelias yra aukštinti tuos, kurie darė nusikaltimus, nes esą jie buvo tautiškai nusiteikę.
Izraelio universitetuose nėra istorijos fakultetų, bet yra atminties fakultetai. Tai geras pavyzdys ir mums, nes ir mums vertėtų kalbėti pirmiausia apie bendrą atmintį, kurioje yra vietos visų skausmui ir abipusei pagarbai. Įvardinkime visus nusikaltėlius, nesvarbu, kokia jų tautybė, įvardinkime nusikaltimus, nesvarbu, prieš ką jie buvo nukreipti, nepamirškime ir žygdarbių bei jų padariusių didvyrių, kurie tebuvo paprasti miestelių ir kaimų gyventojai. Tada galėsime išsilaisvinti nuo praeities šešėlių, galėsime viltis, kad praeities blogis neatsinaujins mūsų širdyse. Tolerancija labai svarbi ir turime ją ugdyti, tačiau ji negali būti abejingumo blogiui sinonimu. Tikiuosi ateityje kalbėsime ne tik apie toleranciją, o apie meilę, pagarbą ir tarpusavio supratimą.
Translation - English Simonas Gurevičius. How do Jews feel in Lithuania today?
Judaism teaches that evil inside each of us is renewing every day, and we only have as much good as we manage to accumulate. Since the evil, that was defeated yesterday, can renew, one has to be prepared to meet it. Therefore, it is important to acknowledge and remember evil‘s sallies in order to be able to resist it. We remember pain not to avoid suffering from it again, but also to help others avoid suffering from the same pain.
So, when speaking about present, it is inevitable to lean upon the past, just as when speaking about past, we have to develop an awareness of the present perspective, from which we are speaking. I certainly do not want my words to sound as an accusation to someone. However, I would like to be heard and understood. To be a Jew in a nowadays Lithuania means to be living in a country, where a catastrophe that took many people‘s lives happened. We are a part of the family, in which from ten people only one and only by miracle stayed alive. It is to live face to face with bereavement.
By no means should we focus only on the culprits today, but only truth can help us accept the reality in which we are.
I am sure that when speaking about history, especially about it‘s painful pages, it is very important to avoid politicking. The real place of education of tolerance and memory healing should not be conferences with a tint of politics, it should be school desk and pupil‘s book, full of historical truth and honesty. Namely in school should children have an opportunity to know the truth of history, learn to accept diversity, understanding not only the tragedy of Holocaust, but also the diverse life of Jews in Lithuania for almost 700 years already.
Unfortunately, today we have to admit that there is not enough information about life of Jews in Lithuania in school textbooks. We are talking about a tragedy that happened to a country during the years of war, but let‘s also ask ourselves what we generally know about Jews, their traditions, how many schools, streets in Lithuania are named after those who saved Jews, sacrificing all that was dearest to them. Sadly, it is much easier today to find streets and schools named after controversial figures, even those who participated in creating ghettos, raised a weapon against the innocent.
Sometimes it is said that we, Lithuanian Jews, do not understand the pain of the Lithuanian nation. I truly disagree with that. I certainly feel equal pain in my heart for every person that was beaten or suffered injustice, no matter what their nationality is. It [heart] hurts for everyone who suffered in Siberia, for every baby that stayed in the pit in Paneriai or every soldier that fell from enemy’s bullet. But it also hurts just as much when I see how people manipulate history and run from the truth. History is not a book from which one can tear out certain pages. All these attempts to do so become new pages in history. Unfortunately, they are usually not very pleasant.
Today it is important to not only speak, but also to open hearts to each other. The president of Israel Shimon Peres, when asked if there is ever going to be love between Israelis and Palestinians, said: I don‘t know about love, but I know that first of all we have to learn to respect each other, to light up our history with truth and just live in peace, because without it there will be no love. These words also apply to us.
Today we, Lithuanian Jews, can freely believe, celebrate religious holidays, and speak Yiddish. The law does not restrict us; we can freely represent our Jewishness. But the law does not mean maturity of society. If we walk in the city wearing a kippah, we receive negative remarks, wry looks and insults. Attitudes of tolerance, that we strived for and that are sealed in the law and European values, unfortunately, are not firm in our modern society.
Lithuania is a free country and we, Jews, can live a free life here. But we want to be understood, how painful it is to see a swastika drawn on the car, how uncanny it is, that reacting to a candle of Hanukkah in the window as often as not a stone is thrown to a window and pig’s head is left near the synagogue. Oddly enough we are invited to discussions about Lithuanian people only to give an opinion from the side. Haven‘t we really become natives throughout the centuries?
It is important to look at history with open eyes and search in it what connects us. One, which will look for reason for disagreement, will always find pretext for it in history. But it is a way of destruction, not creation. Just as it is a way of destruction to celebrate those, who did crimes, because purportedly they were nationally-minded.
In Israeli universities there are no history faculties, but there are memory faculties. It is a good example for us too, because we should also speak firstly of collective memory, in which there is place for everyone‘s pain and mutual respect. Let‘s name all the criminals, no matter what their nationality is, let‘s name all the crimes, no matter who they were directed at, also let‘s not forget the deeds and their heroes, who were just ordinary people form towns and villages. Then we will be able to be free from shadows of the past, we will be able to hope that evil of the past will not renew in our hearts. Tolerance is very important and we have to nurture it, but it cannot be a synonym to indifference for evil. I hope that in the future we will not only talk about tolerance, but also about love, respect and mutual understanding.
More
Less
Experience
Years of experience: 14. Registered at ProZ.com: Dec 2007.
Portfolio